(Was a) Deacon's Blog

Where runs the Nevėžis of old, where, passing by Raudondvaris,
Towards the faraway Nemunas its icy-cold water it hurries,
Where in hot summer the sun from the East, majestic, shows,
And where the hills laugh in glee, and like gold the river-wave glows,
One day a tethered horse grazed in the mead where the juicy grass grows,
Recalling its sorrowful life and all its misfortunes and woes:
How all its days it had hauled cumbersome loads until late,
How little it slept at night, how little by day it ate.
“Ah me, the sun is arising, the fields come to light after night;
The dewdrops shine bright as silver —“ truly, a wonderful sight!
And I have to get up, starting my daily chores once again,
Pulling my cart through the road-ruts, whether ’tis sunshine or rain!”
And while the horse pondered so, and the sun rose in glory yonder,
Up it suddenly looked and lo! beheld a true wonder:
There in a clump of hazel, dragging its chain through the grass,
It saw not far from the meadow a lonely mountain bear pass.
Frightened, the horse started up from the resting-place where it lay,
But —“ “Fear me not: I’ll do you no harm!” the horse heard it say
“Our grandsires and fathers of old have lived in friendship and peace;
Together we two grew up; together we age —“ be at ease!
Today, too, as you may notice, our fortunes are much the same:
You have your forelegs tethered —“ I, too, on my neck wear a chain!”

Translated by Dorian Rottenberg

Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą
Čystą vandenį savo ing Nemuną varo,
Tenai, kad vasarvidžiu saulelė tekėjo,
Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo,
Ilsėjos pančiuos arklys ant žolyno žalio,
Minėjo vargus savo ir sunkią nevalią:
Kaip sunkiai vakar mėšlus per dieną važiojo,
Kaip maž naktį teėdė ir maž temiegojo.
,,Štai jau tek skaisti saulė ir lankos jau švinta,
Ir rasa nuo žolynų kaip sidabras krinta,-
Ir man jau reikės kelti ir prie darbo stoti,
Ir vėl ratus kaip vakar per dieną važioti.”
Kad taip dūmojo arklys vasarvidžio rytą,
Staiga jis ten išvydo daiktą nematytą:
Valkiodama lenciūgą po žalius žolynus,
Vaikščiojo skardžiais kalnų meška po lazdynus.
Šokosi nusigandęs žirgelis bėrasis.
,,Nebijok,- tarė meška,- nieks pikta nerasis!
Tėvai mūsų nuo amžių sandaroj gyveno,
Drauge gimė ir augo ir drauge paseno.
Štai ir dabar vienokia mus laimė sutiko:
Man lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko.”