In winter’s oblivion, in the snowbound cabin’s
          unheated sitting room
only my grandparents’ portraits
          have returned to the empty farmstead —“
I stumble upon them, by the frozen well at night
          as if in a dream
where centuries old midwinter linden trees
          reach toward heaven on tiptoe,
and in the dark on a bleached
          frost-like wall
so lonely, painted after their deaths,
          mourning in midwinter
my country grandparents’ portraits,
          every day they become more familiar, every day
I come to resemble them more,
          myself evidence of their existence.

Translated by Laima Sruoginis

Žiemos užmaršty, užpustytos trobos
          nekūrentoj seklyčioj
tik mano senelių portretai,
          sugrįžę į tuščią sodybą –
tarytum sapne prie užšalusio šulinio
          naktį užklysčiau,
o ten šimtametės viduržiemio liepos
          į dangų išstybę,
o ten tamsoje ant išbaltintos
          lyg apšarmojusios sienos
tokie vieniši, po mirties nutapyti,
          viduržiemy liūdi
kaimiečių senelių portretai,
          kasdien savesni jie, kasdien
labiau panašėju į juos,
          savimi jų buvimą paliudijus.